Statinės temperatūra vaidina subtilų, tačiau reikšmingą vaidmenį skysto silikono kaučiuko (LSR) įpurškimo procese, pirmiausia darydama įtaką medžiagos klampumui ir reaktyvumui prieš įpurškimą. Skirtingai nuo termoplastų, LSR netirpsta statinėje; Vietoj to jis pašildomas iki optimalios apdorojimo temperatūros, kad būtų išlaikytos vienodos srauto savybės. Jei statinė per šalta, padidėja LSR klampumas, sulėtėja jo srautas ir reikalingas didesnis įpurškimo slėgis. Dėl to gali pailgėti užpildymo laikas ir galimos problemos, pvz., nepilnas ertmės užpildymas arba per didelis šlyties įkaitimas, dėl kurio gali prasidėti priešlaikinis sukietėjimas.

Ir atvirkščiai, jei statinės temperatūra yra per aukšta, ji gali pagreitinti katalizinę reakciją tarp dviejų LSR komponentų (A ir B dalių) dar prieš jiems patenkant į formą. Dėl šio priešlaikinio kietėjimo, vadinamo „išdegimu“, prastas srautas, padidėję slėgio reikalavimai ir galimi įpurškimo bloko užsikimšimai. Tai taip pat gali sukelti medžiagos degradaciją, dėl kurios gali pakisti spalva arba prarandamos fizinės savybės paskutinėje dalyje. Todėl norint užtikrinti, kad LSR išliktų idealioje apdorojimo būsenoje, labai svarbu palaikyti tinkamą statinės temperatūrą.
Optimalus statinės temperatūros nustatymas paprastai yra šiek tiek žemiau taško, kuriame pradeda ryškėti kryžminiai{0}}ryšiai. Tai užtikrina, kad LSR tekėtų sklandžiai ir nuosekliai, nepradėjus kietėjimo reakcijos. Tikslios temperatūros reguliavimo zonos išilgai statinės leidžia palaipsniui šildyti ir stabilizuoti medžiagą. Pažangios mašinos naudoja uždarojo-ciklo grįžtamojo ryšio sistemas, kad išlaikytų šias temperatūras griežtų leistinų nuokrypių ribose, kad būtų išvengta svyravimų, galinčių neigiamai paveikti ciklo laiką ir dalių kokybę.
Optimizuodami statinės temperatūrą, procesoriai gali pasiekti stabilų, nuspėjamą srautą, kuris tiesiogiai patenka į greitesnį ir efektyvesnį formų užpildymą. Kai medžiaga patenka į šildomą formą tinkamo klampumo, ją galima efektyviai supakuoti su minimaliu slėgiu, sumažinant laiką, praleistą įpurškimo fazėje. Šis efektyvumas padeda sutrumpinti bendrą ciklo laiką, parodydamas, kaip iš pažiūros nedideli statinės temperatūros koregavimai gali turėti išmatuojamą poveikį gamybos greičiui ir medžiagų panaudojimui.












